Kai pajutau, kad narcizas yra man 'magiškai tinkamas' žiedas

Tada prasidėjo naujas etapas, kai mes leidom absoliučiai visus savaitgalius kartu.
Tai yra - penktadienį po darbo važiuojam pas jį, iki sekmadienio vėliausios akimirkos, vėliausio momento, kai grįždavau namo visa perpykus, kad turiu grįžti, įsiutusi ant pasaulio, kad iš viso savaitgalis turi baigtis ir darbo savaitė prasidėti.

Va tokio stiprumo yra šitas „būtent tau sukurtas“ narkotikas – priklausomybė nuo narcisisto: tampa nesvarbu šeima, darbai, draugai, viskas – reikia tik dar ir dar vienos dozės.
Ir taip tęsiasi gerą mėnesį iki pirmo ………….

Atrodė, eilinis savaitgalis po darbų – jis atvažiavo manęs pasiimti, mes nuėjome apsipirkti visko kaip visada.
Tarp pirkinių buvo nealkoholinis šampanas, užkandžiai ir visa kita, nes taip mes leisdavome savo savaitgalius: gurkšnodami burbuliukus, daug kalbėdami, rodydami vienas kitam supratimą.

Didžiąją dalį pokalbių sudarė jo pasakojimai apie žmoną – vis naujos istorijos, vis nauji kaltinimai, stūmimas, šmeižtas, žeminimas. Ir tarp jų – frazelės, kad vis tiek ilgisi, juk tiek tai metų, kad yra jai už ką ir padėkoti ir t.t.

Man, nors ir darėsi vis skaudžiau to klausytis, vis tiek linkčiojau galvą, glostydama jį, guosdama ir palaikydama. Jaučiau užuojautą, gailestį ir tikėjau kiekvienu jo pasakojimu apie tai, kokia siaubinga moteris buvo jo gyvenime tiek daug metų. Tą vakarą jis nusprendė mane nusivesti kartu į tą patį klubelį – šį kartą, pasak jo, vyko vieno iš jo draugų gimtadienis.

Man net netoptelėjo mintis, kad viskas, kas vyksta, yra jo noras parodyti draugams, jog jis jau turi kitą.
Kad jis jau turi „pleistriuką“ – kažką, su kuo leidžia laiką, tarsi įrodydamas visiems, kad jau gyvena laimingai toliau. Kad tokiu būdu jis baudžia savo žmoną už tai, ką ji, jo manymu, padarė.

Bet visas šitas reikalas mano akimis atrodė purvinas.
Nors ir dvejojau, ar išvis noriu važiuoti į tą „vakarėlį“, galiausiai nusileidau.

Būtent tą savaitgalį tarp mūsų įvyko seksas. Žinant jo poreikius – visko buvo. Nors į detales taipogi nesivelsiu, bet 18+ ir ne silpnų nervų skaitytojams.

Po to sėdėjome virtuvėje: rūkėme, gurkšnojome burbuliukus. Ir staiga jis tiesiai šviesiai manęs paklausė:
„O ką mes čia darom? Kas čia vyksta? Aš tai santykių nenoriu.“

Įsivaizduokite.

Praėjus mėnesiui, po nuolatinių savaitgalių kartu, po pirmųjų intymių santykių, po šimtų pokalbių ir tariamo magiško artumo – jis sako, kad santykių nenori.
Kad nieko nenori.

Neva jis jau tada nusprendė, kad laikas mane „įspėti“, paklausiant, kas mano akimis čia vyksta, nes iš jo pusės – nieko vykti neturėjo. Tai, turbūt, buvo pirmas kartas gyvenime, kai pajaučiau tikrą šlapio, purvino skuduro per veidą jausmą.

Negalėjau suprasti, kaip žmogus, kuris prieš tai visomis prasmėmis nešiojo mane ant rankų, dievino, pasakojo, kiek galvoja apie mane, kaip užuodžia mano kvepalus, kai manęs nėra šalia,
kaip žmogus, kuris nuolat kartojo tą patį per tą patį – staiga gali atsisukti ir pasakyti:

„Aš nieko nenoriu. Man nieko nereikia.“

O tada, matydamas mane visiškai pasimetusią, sutrikusią, bejėgę suprasti, kas vyksta,
jis paprasčiausiai pasakė:

„Nu ką, važiuojam!”
(į tą patį bariuką, į tą patį klubelį, į tą gimtadienį).

Tuo metu aš dar nesupratau, kad buvau tiesiog įrankis parodyti savo draugams:
štai, kaip jis greitai „atsigavo“, kaip greitai „pajudėjo į priekį“.

Buvau tokiam šoke, taip giliai sutrikus, kad sutikau važiuoti.
Tikėjausi – gal nesąmoningai, o gal ir sąmoningai – kad patiksiu jo draugams, kad galbūt jis persigalvos.

Nors tebuvo praėjęs vos mėnuo nuo mūsų pažinties, tas laikas atrodė kaip amžiai.
Vien jau pati mintis, kad tai gali būti paskutinis mūsų vakaras kartu, man kėlė paniką.

Todėl aš, būdama tokioje būklėje, vis tiek sutikau važiuoti ten, į tą vakarėlį su visa jo vadinama „kompanija“.
Netgi jo paklausiau, ar nebus taip, kad ten bus jo žmona.

Jis patikino, kad tikrai ne, nes „kažkas kažkaip“.
O iš tiesų ji paprasčiausiai buvo išvykusi.

Jis labai dažnai mane apgaudinėjo:
pvz.: sakydavo, kad ji jau išsikraustė, kad jos daiktų beveik nebėra.
Tačiau mano akys matė kitaip – pilna jos daiktų, vasarinių basučių, drabužių, kosmetikos.

Kai paklausdavau, kaip suprasti tai, jis atsakydavo:
„Ai, čia gi jinai, dar nesusirinko...”

Bet tiesa buvo ta, kad ji tiesiog dažnai išvykdavo darbo reikalais.
Ir nebuvo jokių skyrybų ar pilno išsikraustymo.

Aš vangiai atsimenu tą kelionę iš jo namų į klubą – visa kračiausi nuo minties, kad jis mane atstumia, palieka, bet aš vistiek važiuoju.
Buvo toks jausmas, kad nevaldau nei savo proto, nei kūno – tiesiog paklūstu.

O kad būčiau žinojusi, kas manęs laukia toliau…